Būkit geri, pakomentuokit, išsakykit savo nuomonę

______

-Klausyk, gal baigsi į mane spoksot?,-sustabdžiau filmą ir paklausiau to vaikinuko. Jis visą laiką į mane įkyriai žiūrėjo. – Pradedi užknist, žinok.
-Tokia pati, kokią tave ir nupasakojo…-nusišypsojo.
-Daug apie mane žinai?
-Daugiau nei tu manai,-dar labiau išsišiepė.
-Iš ko?
-Doso.
-Užmušiu,-linktelėjau ir ryžtingu žingsniu patraukiau link jo kambario.
Net nepasibeldusi įsiveržiau į jo kambarį ir piktai išrėžiau:
-Jei ir toliau visiems nepažįstamiesiems pasakosi apie mano egzistavimą, pažadu, tau bus kapai!
Sutrikusi apsidairiau. Doso kambaryje nebuvo. Lova tvarkingai paklota. Pažvelgiau į duris, vedančias į vonią: jos buvo atidarytos.
Vadinasi, jo namie nėra.
Taip išeina, kad jis čia net nenakvojo!
Visa pikta nusileidau laiptais atgal į svetainę.
-Tavo telefonas skamba,-pranešė Neitas.
Paėmiau ant sofos gulėjusį telefoną. Skambino Dosas.
-Kur tu?-be jokių įžangų paklausiau. Nuėjau į virtuvę, kad tas vaikinukas negirdėtų.
-Oro uoste, nepyk,-atsakė liūdnai.
- O-oro uoste?-sumikčiojau apstulbus.-Negi nežadi atsisveikinti su manimi?
-Nepyk. Aš tiesiog negalėjau matyti tavęs liūdnos, užtektinai prisižiūrėjau tavo liūdesio per pastarąsias dienas. Netgi buvau beapsigalvojąs pasilikti! Tačiau, Gabriele, suprask, aš negaliu visą gyvenimą gyventi tik dėl tavęs, sekti, jog tau nieko neatsitiktų, saugoti tave. Dabar turėsi suktis pati. Be to, atsiras ir kitų žmonių, kurie norės ir galės tau padėti, patikėk manim. Tau viskas bus gerai. Aš tave myliu. Tu man visada būsi kaip sesuo. Nepasiduok.
Ir jis padėjo ragelį.
Likau tokia apstulbusi, kad net nepajaučiau kaip skruostu nuriedėjo ašara.
„To negali būti. Aš sapnuoju… Taip. Tai vienas didelis bjaurus ir visai nejuokingas sapnas. Ir aš tuoj pabusiu“.
Tačiau nepabudau.
„Šūdas šūdas šūdas…“
Atbula ranka nusivaliau šlapius žandus. Pasigirdo žingsniai – į virtuvę atėjo Neitas.
-Dosas jau oro uoste, namo nebeužsuks,-pranešiau jam. – Jei nori, gali ten nuvažiuoti, gal dar spėsi. Arba tiesiog važiuok namo.
-Aš žinojau, kad jo čia nėra,- jis kuo ramiausiai pranešė.
Apstulbau.
„Šaunu, maustykit mane visi ir toliau“.
-Tai tu gal jau eik,-pasakiau išsigandusi.
Įdomu ar Dosas žino apie jo buvimą čia? Ar Dosas apskritai pažįsta jį? Kurią pusę šis vaikinas palaiko?!?
-Dosas prašė nuvežti tave į vieną vietą ir parodyti paskutinę jo dovaną,-jis lėtai, gręždamas mane savo žvilgsniu, pasakė.
-Taip, kur gi ne. Originali pasaka. O dabar gal tu jau eik.
Padėjau ranką arčiau peilio, kad, esant reikalui, galėčiau jį greitai pagriebti.
-Ei, aš tau nieko blogo nepadarysiu. Dosas pasakojo, jog tau sunku pasitikėti žmonėmis. Tačiau aš nesu blogas. Aš tavęs nenuskriausiu,- jis lėtai žengė link manęs.
Uždėjau ranką ant peilio rankenos ir žengiau žingsnį atgal.
-Daug kartų girdėjau šią pasakaitę. Ir tiek pat kartų vos nežuvau.
-Šis kartas kitoks,-jis vėl žengė žingsnį.
-Papasakok bobutei.
Žengiau žingsnį ir atsirėmiau į sieną. Iš vienos pusės buvo spintelės, iš kitos stalas. Priekyje buvo Neitas.
Likau įkalinta.
Jaučiau kaip išbalau. Rankos pradėjo drebėti.
-Aš tikrai esu Doso draugas. O Doso draugai yra ir tavo draugai.
-Doso draugai nenori manęs nužudyti,-pasakiau jam vėl žengus į priekį.
-Aš tavęs nužudyti nenoriu. Aš tik turiu nuvežti tave į vieną vietą.
Netikėjau nei vienu jo žodžiu. Lėtai atitraukiau prie stalo stovėjusią kėdę. Ji buvo paskutinė mano viltis pabėgti.
-Gal prisėskim?-pasiūliau.
-Ir pasikalbėkim. Aš tau viską paaiškinsiu,- tarė jis ir taip pat, stengdamasis nedaryti staigių judesių, atsitraukė kėdę.
Vos tik jis atsisėdo, užšokau ant kėdės, nuo jos ant stalo ir puoliau bėgti. Jis reagavo žaibiškai, tačiau aš buvau greitesnė: pirmoji pasiekiau laukines duris.
Tačiau vos tik man išbėgus į kiemą, pamačiau sidabrinį mersedesą ir žmogų su ginklu prie jos.
Staigiai sustojau. Nebežinojau kur dėtis.
-Nikas man padėkos,- ir jis nusitaikė.
Spėjau tik suklykti.
Po sekundės pajutau stiprų skausmą. Ir panirau į tamsą.

Noriu atsiprašyti už ilgą laiko tarpą tarp skyrių, nors ir žadėjau, kad to nebus. Turiu tam rimtą pasiteisinimą: esu per plauką nuo išmetimo iš mokyklos. Tad turiu kuo daugiau visko atsiskaityti, išmokti ir pan. Rašysiu, šios istorijos nemesiu, tačiau ilgi laiko tarpai tarp skyrių neišvengiami. Žinoma, atėjus vasarai, viskas pasikeis ir skyriai bus reguliarūs.
Ačiū tiems, kurie vis dar čia apsilanko.

Kleo.

—–

xxx
Aš, Dosas ir, mano didžiam nusivylimui, Martynas, sėdime ant sofos ir tiesiog žiūrime televizorių. Jie abu linksmai juokėsi iš kažkokios kvailos komedijos. O aš niekaip negalėjau nustoti galvoti, kaip tuoj radikaliai pasikeis mano gyvenimas.
-Matei, matei?-nusikvatojo draugiškas vaikinų juokas.
-Čia buvo joo…-pritarė Dosui Martynas.
Nekreipiau į juos dėmesio ir bandžiau sugalvoti, ką daryti toliau, tačiau sekėsi tikrai ne taip.
Galėčiau ir aš kur nors išskristi, tačiau negaliu palikti šalies nepakliuvusi į policijos akiratį. Galėčiau, kaip ir iki šiol, be perstojo bėgti ir slėptis.
Bet juk tai amžinai nesitęs! Anksčiau ar vėliau būsiu sugauta. Ir nužudyta.
-Ei, tau viskas gerai?-susirūpino Dosas. Susirūpinusiomis akimis jis atidžiai tyrinėjo mano veidą. Martynas išjungė televizorių ir jie abu įsistebeilijo į mane.
-Taip, žinoma. Einu padarysiu kavos,-tikriausiai viską ištariau kiek per greitai ir įtartinai, tačiau negalėjau ištverti tokių žvilgsnių.
„Ar man viskas gerai?!“. Aišku, kad ne! Juk dabar aš pasmerkta mirčiai.
„Aš apie tai negalvosiu. Aš apie tai negalvosiu. Aš apie tai negalvosiu!“
„Jee! Pavyko išmesti išgalvos artėjančią mirtį!“
Shit.
Alkūnėmis atsirėmiau į stalą ir užsidengiau delnais veidą.
Aš beviltiška.
Iš už nugaros pasigirdo žingsniai ir po akimirkos mane apkabino stiprios Doso rankos.
-Viskas bus gerai. Pažadu.
Aš irgi jį apkabinau ir šitaip prastovėjome apie porą minučių.
xxx
Po kelių dienų. 05.30 ryto.
Atsidususi pasižiūriu į laikrodį, mintyse nusikeikiu ir išlipu iš lovos. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos.
Šiąnakt taip ir neužmigau ilgiau nei dešimčiai minučių. Vis neapleido blogos mintys.
Šiandien išskrenda Dosas.
Net pavargau apie tai galvoti, tačiau mintys pačios vis lenda ir lenda į galvą. Tačiau šiandien tai turi liautis. Turiu nustoti apie tai mąstyti ir mėgautis likusiu gyvenimu tiek, kiek leidžia mano situacija.
Linktelėjau pati sau. Pasidėjau kavą ant stalelio prie televizoriaus ir nuėjau apsirengti ir susitvarkyti. Grįžusi įsijungiau vieną filmą, rastą Doso siaubo filmų kolekcijoje. Boogeyman arba lietuviškai Baubas. Pavadinimas nors ir pasirodė lėkštas, tačiau vis tiek nusprendžiau jį pažiūrėti.
Įpusėjus žiūrėti šį baisų, įtemptą ir tikrai šiurpą keliantį filmą kažkas pabeldė į lauko duris. Eidama jų atidaryti, pakeliui nužvelgiau laikrodį: buvo pusė septynių ryto.
Neabejojau, jog čia Martynas taip anksti atsibeldė. Kas gi dar, jei ne jis? Nikas tikrai neskambintų į duris, be to, mano žiniomis, jis miega iki vidurdienio.
Atidarius duris pamačiau šviesių, pašiauštų plaukų ir gilių mėlynų akių vaikinuką. Jis, pamatęs mane, sutriko.
-Em… Tu tikriausiai Gabrielė?
Įtartinai į jį pažvelgiau. Prisiminiau, jog jeigu ką, ant virtuvinės spintelės guli aštrus peilis.
-Taip. O kas tu?
-O, atsiprašau, neprisistačiau,- vaikiną lyg po penkiolikos expresso užplūdo energija ir jis plačiai išsišiepė. – Aš Neitas.
-Dosas dar neatsikėlęs, be to, jis šiandien išskrenda.
-Galiu palaukti?
Linktelėjau ir rankos mostu pakviečiau jį į vidų.
-Kavos, arbatos?-paklausiau ir jam nematant vis dar atidžiai tyrinėjau jį žvilgsniu. Jis buvo aukštas, plačių pečių, raumeningas.
-Ačiū ne,-jis vėl išsišiepė.
Gūžtelėjau pečiais ir grįžau į svetainę. Jis sekė iš paskos.
Nesu mėgėja bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, be to, neprivalėjau jam padėti stumti laiką, kol Dosas teiksis atsikelt, tad tiesiog toliau žiūrėjau savo filmą.

Sveiki visi. Skyriai tokie trumpi, nes neturiu rašymui laiko. Tai ką jūs mokykloje išmokote per 7 mėnesius, aš turiu atsiskaityti per likusius du. T.y. visus namų darbus, visus klasės darbus, kontrolinius, savarankiškus ir panašiai… Gero skaitymo Kai galėsiu, skyrius prailginsiu.
xxx
Aš, Dosas ir, mano didžiam nusivylimui, Martynas, sėdime ant sofos ir tiesiog žiūrime televizorių. Jie abu linksmai juokėsi iš kažkokios kvailos komedijos. O aš niekaip negalėjau nustoti galvoti, kaip tuoj radikaliai pasikeis mano gyvenimas.
-Matei, matei?-nusikvatojo draugiškas vaikinų juokas.
-Čia buvo joo…-pritarė Dosui Martynas.
Nekreipiau į juos dėmesio ir bandžiau sugalvoti, ką daryti toliau, tačiau sekėsi tikrai ne taip.
Galėčiau ir aš kur nors išskristi, tačiau negaliu palikti šalies nepakliuvusi į policijos akiratį. Galėčiau, kaip ir iki šiol, be perstojo bėgti ir slėptis.
Bet juk tai amžinai nesitęs! Anksčiau ar vėliau būsiu sugauta. Ir nužudyta.
-Ei, tau viskas gerai?-susirūpino Dosas. Susirūpinusiomis akimis jis atidžiai tyrinėjo mano veidą. Martynas išjungė televizorių ir jie abu įsistebeilijo į mane.
-Taip, žinoma. Einu padarysiu kavos,-tikriausiai viską ištariau kiek per greitai ir įtartinai, tačiau negalėjau ištverti tokių jų žvilgsnių.
„Ar man viskas gerai?!“. Aišku, kad ne! Juk dabar aš pasmerkta mirčiai.
„Aš apie tai negalvosiu. Aš apie tai negalvosiu. Aš apie tai negalvosiu!“
„Jee! Pavyko negalvoti apie tai, jog greit liksiu viena!“
Shit.
Alkūnėmis atsirėmiau į stalą ir užsidengiau delnai veidą.
Aš beviltiška.
Iš už nugaros pasigirdo žingsniai ir po akimirkos mane apkabino stiprios Doso rankos.
-Viskas bus gerai. Pažadu.
Aš apkabinau jį, jis apkabino mane ir šitaip prastovėjom gal porą minučių.

   -Noriu pasišnekėt su ja akis į akį,-kreipėsi Dosas į Martyną.
   -Ok. Palauksiu mašinoj.
   -Aš išvažiuoju,-po ilgos pauzės galiausiai prabilo Dosas.
   -Kada grįžti?-iš kart paklausiau. Savaitę ar dvi tikrai išsiversčiau ir be jo pagalbos.
   -Ne… Em… Aš negrįšiu. Išvažiuoju su visam. Į Prancūziją,-tyliai, vos ne šnibždėdamas pranešė jis. Balse buvo justi baimė ir susirūpinimas.
   Ką? Su visam?! Bet iš kur man dabar reikės žinoti, kada ir kas mane suseks, kada man reikės bėgti? Kas man suteiks stiprybės? Juk be jo daugiau nieko neturiu! 
   Akivaizdu, jog be jo aš pražūsiu! Tiesiogine to žodžio prasme.
   Aš negaliu likti ir vėl viena. Aš… aš… aš to neištversiu.
   Užgniaužiau visus jausmus ir paklausiau:
   -Kada?
   -Poryt. Radau Paryžiuje darbą, o tėvai nori parduoti namą. Žinok, jog aš tau padėsiu kuo tik galėsiu. Siųsiu pinigų ir, kaip ir dabar, pranešinėsiu informaciją.
   Linktelėjau. 
   -Be to, tu turėsi Martyną,-nekaltai pridūrė.
   -Ačiū, bet išsiversiu ir be jo pagalbos.
   -Tu neprivalai pasitikėti juo, tačiau pasitikėk manimi. Jis mano draugas. Neišduos nei tavęs, nei manęs. Juk nebūčiau leidęs judviem pasimatyti, jei nebūčiau tikras dėl jo.
   -Bet…-norėjau prieštarauti, bet galiausiai tik linktelėjau. – Gerai.
   Gurkštelėjau paskutinį kavos gurkšnį.
   -Einu prie baro sumokėt už kavą. Susitiksim mašinoj.
   Jis papurtė galvą ir su šypsena tarė:
   -Sumokėsiu. Eik.
   Šyptelėjau ir išėjusi į kiemą atsisėdau į galinę Doso automobilio sėdinę. Gale jau sėdėjo Martynas.
   Stengiausi negalvoti apie kątik įvykusį pokalbį.
   -Užjaučiu,-tarė jis.- Ką žadi daryti?
   -Nežinau. Dar nesugalvojau. Nors ir nėra apie ką čia galvoti. Teks apsimesti, jog niekas nepasikeitė… Dosas ir taip man labai daug padėjo. Aš jam liksiu amžinai dėkinga.
   -Aš tau padėsiu,-pažadėjo.-Be to, vienkiemyje, prie jūros mano močiutė turi sodybą. Gali apsistoti ten.
   -Aš…-jau norėjau atsisakyti, bet prisiminiau, jog turiu išmokti juo pasitikėti. –Ačiū.
   -Tris dienas galėsi apsistoti pas Dosą, o kai išlydėsim jį į oro uostą, nuvažiuosim pas mano močiutę.
   -Ačiū,-kvailai pakartojau.

   Po kelių minučių priėjau mažą ramią vietinę kavinukę. Nusprendžiau užeiti ir tiesiog prastumti laiką.
   Čia buvo jauku. Tamsiai pilkos sienos, raudona oda išmuštos kėdės ir didelės krištolinės lempos palubėje. Be manęs čia sėdėjo tik vienas vaikinukas, kokių trisdešimties metų vyras ir pusamžis vyras užėjęs čia arbatos.
   Atsisėdau prie staliuko palei langą ir po poros akimirkų atėjus padavėjai užsisakiau kavos.
   Suvibravo telefonas. Žinutė nuo nežinomo numerio.
   „Kur tu?“
   Greitai suraičiau atsakymą:„Ne tavo reikalas. Kas klausia?“. Jeigu tai Nikas, tai jis nusileido iki tikrai gėdingo lygio. Juk jis nemanė, jog taip paimsiu ir atskleisiu savo dabartinę vietovę? Ar manė?
   Po poros sekundžių suvibravus telefonui perskaičiau atsakymą:
   „Martynas. Tai kur tu? Tau viskas gerai?“
   Uch.. Jis.
   Jis tikrai kažkoks įtartinai per daug rūpestingas.
   „Man viskas gerai Ačiū už nakvynę, pagalbą ir panašiai Ir… iš kur gavai mano numerį?“
   Tuo metu padavėja atnešė man kavą.
   „Iš Doso. Vis dar neatsakei į mano klausimą…“
   Žinosiu ką reiks užmušt… Galiausiai pasidaviau ir parašiau kur esu.
   Pradėjau lėtai gurkšnoti kavą ir laukti kol pasirodys Dosas ir/ar Martynas. Mano nusivylimui Ilgai būti vienai neteko – po poros minučių jiedu pasirodė abu. Buvo šiek tiek keista, nes Dosas žadėjo būti tik už valandos.
   -Tau negalima vaikščioti vienai gatvėmis, tave galėjo pastebėti!-pradėjo raukytis Dosas.
   -Ir tau labas rytas,-atsidusau.
   -Jis teisus,-įsiterpė Martynas.-Nereikėjo tau išeiti, galėjai pas mane pagyventi. 
  -Negi neturiu teisės į normalų gyvenimą? Net ramiai pasivaikščioti nebegaliu?-ramiu balsu dėsčiau argumentus.- Be to, tavo sesuo, nuo pirmo žvilgsnio manęs nemėgsta,-prisiminusi mudviejų rytinį pokalbį šyptelėjau.
   -Ką ji tau pasakė?-atsiduso Martynas.
   -Nieko,-ir vėl nesulaikiau šypsenos prisiminusi kaip ji manė, jog aš „tik dar viena jos brolio kekšytė“.-Be to, nemanau, jog Nikas sugrįš į Doso namus, tad galiu šiek tiek pagyventi pas jį. Bent jau kol susirasiu naują butą.
   -Tu jai dar nesakei?-paklausė Martynas Doso.
   -Nesakei ko?-sutrikau. Ką tokio svarbaus jis turėjo man pranešti?

—
Noriu atsiprašyti už vakar. Žadėjau įkelti skyrių, tačiau kai norėjau įkelti, blogas.lt neveikė, o paskui jau nebegalėjau. Tad įkeliu šiandien
Taip pat noriu atsakyti į NegaliuValgytiŠokolado komentarą (man vis dar neleidžia nieko komentuoti):
Galiu pažadėti, jog ši istorija tikrai nebus nuobodi. Nežadu rašyti to, ką išdėstei savo komentare, nes tai būtų banalu Be to, šios istorijos veikėjams esu sugalvojusi visai kitokį likimą Bet ačiū, kad skaitei ir parašei savo nuomonę

Atsiprašau už tokį ilgą laiko tarpą Praeitame įraše paaiškinau, kodėl taip nutiko Kaip kažkada žadėjau, įrašai bus kiekvieną PIRMADIENĮ, TREČIADIENĮ ir PENKTADIENĮ Labai lauksiu jūsų komentarų Jeigu patiko, nepamirškite paspaust nykščio ;D Gero skaitymo

—-

   Jo kambarys buvo šviesių spalvų, nedidelis. Modernūs baldai, plazminis televizorius, o jame tvyranti nedidelė netvarka suteikė kambariui jaukumo. 
   -Jauskis kaip namie,-tada jis šyptelėjęs atsisveikino ir išėjo iš kambario.
   Iš kuprinės išsitraukiau pižamą ir persirengusi kritau į lovą. Jaučiausi tokia išsunkta, jog užmigau akimirksniu. 
   Tin din din din. Įkyrus monotoniškas žadintuvo skambėjimas. Išjungiau jį ir atsimerkusi bandžiau susiprasti kur esu. Vienas po kito lėtai grįžo šios nakties prisiminimai.
    Atsidusau.
    Žvilgtelėjau į laikrodį. Beveik devynios ryto. Nors temiegojau vos kelias valandas, jaučiausi pakankamai žvali, tad nusprendžiau keltis.
    Apsivilkusi pirmus kuprinėje pasitaikiusius drabužius patraukiau i virtuvę ir pasidariau kavos.
    Sėdėjau virtuvėj prie baro, žiūrėjau pro langą ir bandžiau sugalvoti ką daryti toliau.
    Akivaizdu, jog čia ilgai likti negalėsiu. Galėčiau vėl savaitei kokiai išsinuomoti butą. Kokioje nors Anglijos šiaurėje, mažame miestelyje. Kur niekas manęs nepažįsta.
Išgirdau sugirgždant laiptus. Atsisukau ir pamačiau kaip laiptais nulipa smulki tamsiaplaukė jaunutė mergina - Martyno sesuo.
    -Labas rytas,-droviai pasisveikinau.
    Mergina nei kiek nenustebusi pažvelgė į mane.
    -Dar viena,-neaiškiai sumurmėjo panosėj.
    -Atsiprašau?-sutrikau. Ji čia man sakė ar su savim kalbėjosi?
    -Nieko, nieko. Tik noriu pasakyt, jog nemanyk kad mano brolis tave myli ir judu gyvensite ilgai ir laimingai.-kalbėdama ji į stiklinę įsipylė apelsinų sulčių.- To nebus. Tu esi tik viena iš kokio šimto, jei ne dar daugiau. Taip sakant, vienos nakties nuotykis.
    -Aš tikrai nesu…-nusijuokiau ir pradėjau sakyti, tačiau buvau nutraukta.
    -Bla bla bla,-nusivaipė.- Šią giesmelę girdžiu beveik kiekvieną mielą rytą,-tarė ir apsisukusi patraukė atgal link laiptų.-Gero.. em.. gyvenimo.
    Likau kiek apstulbusi, tačiau su šypsena veide.
    Made my day.
    Kad ir kokia bebūtų tiesa, nebenorėjau čia pasilikti – priešų man ir taip užtenka.
    Baigiau gurkšnoti jau pravėsusią kavą ir nuėjau į viršų pasiimti kuprinės. Vėl nusileidusi į apačią ant balto popieriaus lapo virtuvėje palikau trumpą padėkos raštelį ir išėjau.
    Išsitraukiau telefoną ir surinkau Doso numerį.
    -Klausau,-po akimirkos pasigirdo užsimiegojęs balsas.
    -Gali mane parsivežti?
    -O kas nutiko?
    -Nieko. Bet ten aš nepasiliksiu.
    -Dabar?
    -Kada galėsi,-pasakiau ir nusišypsojau, nors jis to ir nematė. –Galiu palaukti.
    -Gerai, busiu už valandos.
    Įsikišau telefoną į kišenę ir lėtai patraukiau gatvele.
    Eidama pastebėjau koks ramus ir nusistovėjęs čia gyvenimas. Prie vieno namo durų žmona bučiniu išlydi į darbą išeinantį vyrą. Pro kito langą mačiau, kaip jauna mama uždeda vaikui kuprinę, pabučiuoja švelniai į kaktą ir išleidžia į mokyklą. Paėjus tolėliau, mažam, nuosavam sodely ant sulankstomos kėdutės sėdi močiutė ir mėgaudamasi geru oru klausosi paukščių čiulbėjimo.
    Bet ką atiduočiau už ramų ir įprastą gyvenimą. Pažadu, jog nesiskųsčiau įgrisusia rutina, mokykla ar barniais su tėvais. Tačiau… matyt toks gyvenimas man nelemtas.

Atsakymas į Jurgos komentarą (man vis dar neleidžia nieko komentuoti): Rasysiu rasysiu, zodziu atsitiko taip, kad kelionės į Lietuva metu pameciau sasiuvini, kuriame buvo labai daug sios istorijos jau parasyta, tad kol nieko neuzmirsau, bandau susirasyt viska is naujo… Atsiprasau, kad taip ilgai tenka laukti, bet pazadu, jog po to tokiu ilgu tarpu tikrai nebus

Sveiki visi Noriu Jums padėkoti už visus komentarus ir kritiką Tikrai atsižvelgsiu į juos rašydama kitus skyrelius. Taip pat, norėčiau pasakyti, jog įrašai bus keliami kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį T.y. kas antrą darbo dieną … Būčiau šią informaciją parašius komentaruose, bet kažkodėl man vis neleidžia komentuoti jokio blogo, net savo… Tai tiek Gero skaitymo!

P.s. sekantis skyrelis bus tik Vasario 27 dieną, nes išskrendu paatostogauti - nebus nei laiko, nei interneto.

—–

-Lauki svečių?- išsigandusi viltingai paklausiau Doso. Jis papurtė galvą. Atsistojau ir priėjusi prie lango vos vos pravėriau užuolaidas. Kieme stovėjo Niko mersedesas.
-Shit,-garsiai nusikeikiau. Atsirėmiau į sieną ir ėmiau įtemptai kurti išsigelbėjimo planą.
Lauke trinktelėjo durelės.
-Katyte, nesislėpk!-sušuko Nikas, stoviniuodamas lauke.
-Man galas,-beviltiškai ištariau balsu.
Pasisukau eiti link laukujų durų, bet mane sulaikė Doso ranka.
-Tu pas jį neisi,-pasakė griežtu, valdingu balsu.
-Aš neturiu kito pasirinkimo. Nebeturiu kur bėgti, o važinėti be perstojo ratais būtų absurdiška.
-Gali apsistoti pas mane,-įsiterpė Martynas.
-Jeigu tu tuojau pat neiškiši savo snukio laukan - busiu priverstas šaudyti aklai į visą namą..!-nuskambėjo balsas už lango.
Sudrebėjau ir atsakydama į Martyno žodžius papurčiau galvą.
-Negaliu statyti tavęs į pavojų,-susiraukiau. Tiesą sakant, dėl jo saugumo dabar jaudinausi mažiausiai. Juk mano pačios gyvybė buvo pavojuje. Be to, aš šį vaikiną matau pirmą kartą gyvenime! Kaip galiu žinoti, jog jis manęs nenuveš tiesiai Niko parankiniams į namus?!
-Dėl manęs nesirūpink,-patikino jis.
-Pasitikėk juo,- pasakė Dosas sugavęs mano susirūpinusį žvilgsnį. Jis suprato, dėl ko iš tiesų nerimauju,.
Man nespėjus nė miriktelėt buvau paimta už rankos ir nutempta prie savo mašinos. Žinojau, jog priešintis beviltiška - aš čia buvau silpniausia.
Lipdama pro keleivio dureles jau kūriau planą, kaip pasitaikius pirmai progai atsikratyti pakeleivio.
Martynas užvedė mašiną ir, garažo vartams lėtai pasikėlus, visu greičiu nurūko kuo toliau nuo šios vietos. Nikas dar bandė šaudyti, tačiau pataikė tik į galinį stiklą - jis visas subyrėjo ant galinės sėdynės.
Kol vinguriavome pilnomis miesto gatvėmis stengiausi nekreipti dėmesio į už nugaros važiuojančias mašinas. Tikriausiai vienoje iš jų dabar sėdėjo Nikas. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau stengdamasi nusiraminti.
-Nebijok,-po kurio laiko prabilo jis.-Miestas gana didelis, daug mažų gatvelių - lengvai nuo jo paspruksim.
Jo nerūpestingas tonas mane gerokai erzino, tačiau stengiausi to neparodyti. Įsukom į mažesnę gatvelę su Viktorijos stiliaus namų eilėmis. Nervingai pažvelgiau atgal ir įsitikinusi, kad mūsų niekas neseka, šiek tiek nurimau.
-Ką pasakys tavo tėvai, kai į namus vidurį nakties atsiveši visiškai nepažįstamą merginą?-paklausiau žvalgydamasi pro galinio vaizdo veidrodėlį.
-Mama su draugėmis atostogauja Maljorkoje, tėtis konferencijoje Italijoje, o sesuo neprieštaraus.
-Galiu paklaust kodėl tu man padedi?
-Tu jau paklausei,-šyptelėjo. Pastebėjęs mano nepatiklų žvilgsnį atsiduso.- Teko man girdėti apie tą Niką, žinau kas jis per vienas.
Nesunkiai išverčiau į savo kalbą: „Dosas man papasakojo, ką tas asilas padarė tau ir tavo broliui”.
-Ačiū.
-Pabėgom?-paklausė.
-Taip.
-Dar pora minučių ir būsim vietoj.
Žiūrėjau pro langą ir bandžiau įsidėmėti kelią atgal, bet tai buvo beprasmiška. Visi namai iš esmės buvo vienodi: Viktorijos stiliaus, šviesios durys, prabangios mašinos kieme ir po langais augančios rožės. Akivaizdu, jog tai turčių gatvė.
Sulėtinome ir įsukome į vieno tokio namo garažą. Martynas išjungė variklį ir išlipo iš mašinos. Pasiėmiau kuprinę ir pasekiau jo pavyzdžiu. Pro sunkias, medines duris patekome tiesiai į namą.
-Čia svetainė, ten virtuvė,-tarė uždegdamas šviesą ir rodydamas kambarius.-Štai čia vonia ir tuoletas. Antram aukšte, pasukus į kairę mano sesers ir tėvų kambariai. Dešinėje manasis.
-Galėsi miegoti mano kambary. Aš kaip nors išsiversiu svetainėje ant sofos. -kai jau norėjau prieštarauti, jog ir man puikiai miegosis ant sofos, jis žvilgsniu mane užčiaupė.
-Ačiū.
-Nėra už ką,-nusišypsojo ir mudu užlipome laiptais į jo kambarį. Jis atidarė duris ir įjungė šviesą.

-Tik tu nepanikuok. Man ir mano nerimo užtenka,-pasakiau nervingai dairydamasi po kelią.
-Ramus aš, ramus,-žodžiai nė kiek neatitiko tono, kuriuo jie buvo pasakyti.
-Už kokių penkiolikos minučių įvažiuočiau į miestą. Primink, kurioj vietoj posūkis į tavo namus?-paklausiau jo ir išjungiau šviesas, jog likčiau nematoma. Seniai reikėjo taip padaryti…
-Kai pamiškėj pamatysi mažą baltą namelį, kelis metrus pavažiavus bus neasfaltuotas kelias į mano namus - juo ir pasuk,-paaiškino tuo metu kai pro šoninį langą pastebėjau pralekiant mažą baltą namelį.
-Shit,-staigiai paspaudžiau stabdžių pedalą ir pabandžiau įsukti į siaurą keliuką. Mašina visa jėga šonu trenkėsi į aukštą ažuolą, augusį prie kelio. Suinkščiau iš skausmo. Nejaučiau dešinės rankos, kuria visa jėga trenkiausi į mašinos dureles ir išdaužiau šoninį stiklą.
-Gabriele, tau viskas gerai?-išgirdau isterišką balsą, sklindantį iš telefono, besivoliojančio ant grindų - kai trenkiausi jis iškrito iš rankų.-Atsakyk! Kas ten per smūgis? Gabi?!
Kaire ranka sugrabaliojau prie kojų gulintį telefoną ir atjungiau pokalbį. Kiekvieną uždelstą sekundę mane galėjo pamatyti Niko žmonės. O tai, mano atžvilgiu, būtų nedovanotina.
Užvedžiau užgęsusį variklį ir lėtai nuvažiavau keliuku. Vairavau tik kaire ranka, kuri, kaip ir visas kūnas, drebėjo lyg epušės lapas. Kątik trenkiausi į medį kokiu 100km/h greičiu. Jei ne dar daugiau… Pasisekė, kad išvis gyva likau ir atsipirkau tik skaudančia ranka…
Po to smūgio širdis vis dar tebesitrankė kaip pašėlusi. Keliukas buvo vingiuotas ir labai tamsus, tačiau, nors autostrados jau nebebuvo matyti, įjungti šviesas bijojau. Važiavau labai lėtai - žinojau, kad čia jau saugu, kad jie negali manęs čia rasti.
Po apytiksliai penkių minučių privažiavau šviesų nutviekstą Doso namą. Jis manęs jau laukė prie garažo vartų. Jie buvo atidaryti ir jis parodė, kad įvažiuočiau. Įvairavau mašiną šalia jo Fordo ir išlipau.
-Aš taip dėl tavęs jaudinausi!- Dosas priėjo prie manęs ir apkabino. -Kas ten nutiko?
-Mano ranka,-suinkščiau jam ją suspaudus.-Vos nepravažiavau posūkio, tad visu greičiu įsukusi trenkiausi šonu į medį.
-Niekas nepamatė?-pasakė vesdamasis mane į vidų. Vis dar drebėjau.
Papurčiau galvą.
-Nagi, nusiramink. Tu čia saugi,-ramino jis mums įėjus į svetainę. Ant sofos sedėjo du žmonės. Mergina ir vaikinas. Ji - dailių bruožų, smulkutė mergina šviesiais, pečius siekiančiais plaukais, gal kiek vyresnė už mane. Jis - raumeningas rudaplaukis, mėlynų akių savininkas, kuris net sėdėdamas atrodė aukštas.
-Sveiki,-pasisveikinau su jais.
-Labuka,-draugiškai pasisveikino mergina. Vaikinas tik linktelėjo ir toliau žiūrėjo į mane susidomėjusiu žvilgsniu.
-Čia mano mergina Greta, o jis - mano geriausias draugas Martynas,-tardamas kiekvieną vardą mostelėjo ranka.
-Aš Gabrielė,-prisistačiau jiems.
-Malonu,-pasakė Martynas.
-Atnešiu tavo daiktus. Jauskis kaip namie,-tarė man ir nuėjo link durų, pro kurias įėjom.
Staiga tylą perskrodė skambantis mano mobilusis. Krūptelėjau.
-Klausau,- atsiliepiau vaidindama drąsią, tačiau toli gražu taip nesijaučiau.
-Nesislėpk, katyte, aš tave rasiu bet kokia kaina,-sumurkė šleikštus Niko balsas.-Kad ir kiek bebėgtum, kad ir kur besislėptum.
-Svajok! Manęs tu niekada nesugausi,-sušnypščiau jam.
-Pamatysim,-nusijuokė ir padėjo ragelį.
Atsirėmusi į už nugaros stovinčią sieną pajaučiau, kad visa drebu.
-Tau viskas gerai?-paklausė Martynas.
Linktelėjau.
Išgirdau grįžtančio Doso žingsnius.
-Ką tik skambino Nikas,-vos jam įėjus pasakiau.
-Ir?-susiraukė jis. Ir paėmęs už kairės rankos nuvedė prie sofos ir pasodino šalia Martyno.
-Grasino, kaip visada,-sušnibždėjau.
-Jeigu niekas nematė, tai čia esi tikrai saugi.
-Ačiū,-nuoširdžiai pasakiau.
-Parodyk ranką,-paprašė Martynas. Atsistojau ir jis atsargiai numovė striukę.
-Kokiu greičiu trenkeisi?-pamatęs žaizdą susiraukė.
-Nežinau… Gal 100, o gal 150km/h…-neaiškiai sumurmėjau jam atsargiai traukiant šukes.
-Tu tikras laimės kūdikis,-tarstelėjo Dosas.
-Jei toks būčiau, niekas netrokštų mano mirties,-šyptelėjau.
-Žaizdą reiktų praplauti,-pasakė Martynas ir nusivedė mane link vonios.
Pastebėjęs mano smalsų žvilgsnį paaiškino:
-Mano tėvas gydytojas. Daug ko ir mane išmokė.
Mums pasiekus vonią atsisėdau ant jos krašto, o jis pradėjo plauti žaizdą. Nusukau akis, kad nesupykintų. Akis patraukė didelis, prabangiai atrodantis veidrodis. Tiksliau klaidingas atvaizdas jame: sėdinti mergina, šalia atsiklaupęs vaikinas, laikantis jos ranką ir vis žvilgčiojantis jai į akis. Galima pagalvoti, kad jie įsimylėję.
Fui. Tiesa žlugdo… Tokios meilės seilės - ne man. Visiems žmonės, esantiems šalia manęs, gręsia ne ką mažesnis pavojus nei man.
-Žaizda nedidelė,-tarė po trumpos tylos.-Užteks tik kelių pleistrų. Tau tikrai pasisekė.
Šyptelėjau, nežinodama ką jam į tai atsakyti.
Nors Dosas ir žadėjo, kad čia būsiu saugi, dabar, toli gražu, taip nesijaučiau. Tikriausiai klydau ir taip jaučiausi tik todėl, kad šiąnakt mane susekė greičiau nei paprastai. Juk dažniausiai turėdavau laiko bent savaitę ir spėdavau susirasti kitą slėptuvę. O šįkart viskas įvyko per greitai…
-Baigta,-pasakė Martynas ir saldžiai man nusišypsojo.
-Ačiū,-padėkojau jam ir atsistojau. Abu tylėdami grįžom į svetainę.
-Em… Kur mano kuprinė?-paklausiau Doso. Šiąnakt tikrai jau nebeužmigsiu ir sėdėti su sena, nutrinta pižama kažkaip nemalonu.
-Prie sofos,-mostelėjo ranka Dosas.
-Tuoj grįšiu,-pasiėmusi kuprinę patraukiau atgal į vonią. Išsitraukiau aptemtus šviesius džinsus ir mėlyną palaidinukę su nuleistais pečiais. Apsirengusi išsitraukiau bespalvį lūpų blizgį ir juo patepiau lūpas. Tada susišukavau ir pažiūrėjau į veidrodį vertindama savo išvaizdą. Šviesūs, ilgi plaukai gražiai krito ant pečių ir, nors rudose akyse ir matėsi trupinėlis baimės, jos gražiai spindėjo.
Grįžau į svetainę ir atsisėdau į tą pačią vietą prie Martyno. Trijulė dalinosi prisiminimais apie kažkokį man nežinomą linksmą įvykį.
Staiga kieme pasigirdo automobilio stabdžių cypimas. Krūptelėjau.

Prabundu nuo garsiai skambančio mobilaus. Užsimiegojusi žvilgteliu į prieblandoje vos matomą laikrodį. 2.25 val. Tamsoje apgraibom susirandu ant spintelės gulintį telefoną.
-Užmušiu, kad ir kaip svarbu tai būtų,-sušnypščiau į ragelį net nepažiūrėjusi kas skambina.
-Pirma pati išlik gyva, o tik tada grasink. Tave susekė. Turi dešimt minučių dingti,-nuskambėjo susirūpinęs Doso balsas.

-Shit!-pašokau iš lovos ir uždegusi naktinę lempelę pradėjau dairytis savo kuprinės.-Aš nebeturiu kur slėptis! Per mažai laiko prabėgo - nespėjau dar nieko kito susirasti!-suaimanavau. Šiam bute aš dar tik dvi dienos, o kažkas mane jau išdavė!

-Lauksiu pas save,-pasakė jis. Pagaliau radau kuprinę - ji buvo pakišta po lova. Tikėjausi, kad jos taip greitai neprireiks… Prišokau prie spintos ir pradėjau į kuprinę bet kaip mesti rūbus.
-Oky. Susitiksim ten.
-Ir… pasistenk būt greitesnė už juos.
-Juk žinai, kad aš greičiausia,-nusijuokiau.-Kitaip manęs šiam pasauly jau seniai nebebūtų.
Padėjau ragelį ir, baigusi kamuotis su rūbais, nubėgau į vonią. Griebiau visus po ranka pasitaikiusius daiktus ir mečiau į kuprinę. Na štai - su daiktais baigta.
Nors buvau tik su senom, nutrintom sportinėm kelnėm ir plonyte palaidinuke, nebuvo kada persirenginėti.    Apsiaviau sportbačius, raištelius sukišdama į vidų ir užsimečiau juodą odinę striukę. Griebiau kuprinę, pasiėmiau mašinos raktelius ir telefoną, vis dar gulintį ant lovos, ir išbėgau pro duris.
Kiek laiko man dar liko? Penkios minutės? O gal mažiau? Kad ir koks bebūtų buvęs atsakymas privalėjau skubėti. Išėjusi iš laiptinės pradėjau bėgti - mano automobilis stovėjo šios gatvės gale.
Tie patys, tūkstantį kartų matyti rajono vaizdai, dabar iškreipti baimės atspalvių. Matyt, buvo klaida atsikraustyti į gimtąjį rajoną. Brikstoną. Čia aš augau ir, nors tuo nelabai norisi tikėti, kažkas mane atpažino. Ir įskundė.
Suknisti žmonės. Jie melą priima už gryniausią pinigą ir netiki, kai sakai tiesą. Jų nieko nematančiose, apsiblaususiose akyse aš - šaltakraujė žudikė. O tas, kuris iš tiesų prieš metus nužudė mano brolį - didvyris. Net tėvai tada manimi netikėjo. Tad man beliko bėgti. Nuo policijos. Nuo tikrojo žudiko…
Tačiau Dosas - visai kas kita. Jis buvo geriausias mano brolio draugas. Jis vienintelis patikėjo manimi, vienintelis palaikė mane sunkiu metu. Jis man labai daug padėjo…
Jau mačiau garažą, kuriame stovėjo mano mašina. Pribėgusi prie vartų drebančiom rankom bandžiau atrakinti spyną. Pavyko greitai, tačiau ne iš pirmo karto. Atidariusi šiuos nelemtus vartus įšokau į savo mašiną. Atbula išvažiavau ir, nepasivarginusi uždaryti, nurūkau gatve.
Mašinytė mano neprasta ir, švelniai tariant, išsiskyrė iš kitų. Raudona, 2008 metų Lamborghini Gallardo.        Galinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu be šviesų važiuojančias tris mašinas, pranašaujančias mirtį.
Padidinau greitį ir tam, kad numalšinčiau kylančią paniką, prisiminiau kaip viskas prasidėjo…

-Man karamelinių,-tariau Lukui, savo broliui, perkančiam ledus.
-Tai bent naujieną pasakei,-nusišaipė jis. Karameliniai ledai mano mėgstamiausi.
Nusijuokiau. Po akimirkos mudu jau žygiavome ramiu Brockwell park takeliu mėgaudamiesi šiuo dievišku ledų skoniu. Šiandien, kaip tyčia, parke žmonių beveik nėra.Visa erdvė skirta tik mudviem.
-Ryt norėčiau tave supažindinti su savo vaikinu,-pasakiau aš.
-Seniai laikas,-nusijuokė. -Manąją Meri tu jau seniai pažįsti.
-Nagi, nagi, nagi… Ir ką mes čia matom?-išgirdau balsą už nugaros. Nors ir neatpažinau jo, buvo akivaizdu, kad jis kreipėsi į mudu. Lukas ir aš vienu metu atsisukome.
Aiktelėjau. Žmogus, kurio balsas dar prieš sekundę kreipėsi į mus, laikė nutaikęs į mane ginklą. Tą, iš pažiūros jauną vaikiną ,mačiau pirmą kartą. Nors ginklas buvo nutaikytas į mane, jo šaltos, pilkos akys gręžte gręžė mano brolį.
-Gyvybė už gyvybę, brol,-ir tą akimirką jis nuspaudė gaiduką. Užsimerkiau. Jaučiau, kaip brolis pašoko ir nubloškė mane ant žemės. Pargriuvusi jaučiau tik dilkčiojančius delnus, kuriais bandžiau suminkštinti kritimą. Nieko daugiau. Vadinasi, į mane nepataikė. Išgastingomis akimis atsimerkiau ir dar spėjau pamatyti kaip brolis, paprastai stovįs tiesus ir ryžtingas, susmunka susiėmęs už krūtinės.

Toliau nieko nebepamenu. Žinau tik teoriškai, kad tol, kol buvau tam tikroje šoko būsenoje, ginklas buvo nuvalytas ir ant jo uždėta mano ranka. Tada dar nesuvokiau ką jie daro, nes prieš akis vis iš naujo ir iš naujo iškildavo susmunkančio brolio vaizdas. Aš buvau „pakišta”.
Žinoma, jau po minutės subėgo žmonės, girdėję šuvį, tačiau jie rado tik mane, klupančią prie negyvo brolio ir laikančią ginklą. Taip ir buvo paaiškinta mano tėvams. Kai atgavau amą, jau buvo per vėlu juos įtikinti, jog tai padariau ne aš ir kad jie privalo surasti tikrąjį žudiką.
Visa tai įvyko kai Lukui buvo aštuoniolika, o man - penkiolika. Beveik lygiai prieš metus.
Dabar jau žinau, kad to traumos vardas Nikas.
Dar nespėjus išriedėti ašaroms, užgniaužiau visus jausmus. Šiame žiauriame, negailestingame pasaulyje jiems nėra vietos.
Lėkiau visu greičiu ir mašinų už nugaros jau beveik nebesimatė. Liko tik trys maži taškeliai ties horizontu.    Važiavau keliu Londonas - Liverpulis. Mašinų buvo tik viena kita, tad galėjau gerokai viršyti greitį, nors šįkart ne dėl savo malonumo, kaip paprastai tai darydavau.
Suskambo mano telefonas. Nuo tokio netikėto garso krūptelėjau. Nenukreipdama akių nuo kelio susiradau jį gulintį ant gretimos sėdynės.

-Klausau,- atsiliepiau virpančiu balsu. Ir vėl nepažiūrėjau kas skambina. Tai jau tampa įpročiu.
-Tu kur?-lengviau atsikviepė Dosas.
-Pusiaukelėj,-atsidusau.-Spėjau kaip tik laiku. Būčiau nors minutę uždelsusi ir jie būtų radę mane namuose… Grobis ant lėkštutės.
-Ačiū Dievui,-sumurmėjo jis sau.-Jai pavyko,-pasakė kažkam kitam.
-Ėj, kas ten su tavim?-sutrikau. Be Doso aš daugiau nieko nepažįstu, o ką jau kalbėti apie pasitikėjimą.
-Na, kai man paskambino žmonės, stebėję Niką, mano namuose vakarėlis buvo tik įsibegėjęs.
-Tada negaliu pas tave rodytis,-susinervinusi netyčia kiek stipriau spustelėjau greičio pedalą ir mašina suurzgė. Išsigandau, kad jos nesuvaldysiu, tad beveik visai sustojau ir iš inercijos vos riedėjau tuščia autostrada.
Tiesiog puiku. Mane vejasi trys išprotėję maniakai, važiuoju į miestą, kurio kelių deramai nepažįstu ir be viso šito dar neturiu kur apsistoti!
-Čia liko tik keli žmonės. Mano artimiausi draugai. Jie tavęs neišduos,-pasakė ir kaip patvirtindami jo žodžius pora žmonių garsiai, kad ir aš girdėčiau, tai patvirtino.
-Tu juk žinai, kad aš nemoku pasitikėti svetimais žmonėmis,-tariau. Mintyse jau perkratinėjau visus žinomus viešbučius tame mieste.
-Lygiai taip pat tu žinai, kad neturi kur daugiau eiti ir tau ant kulnų mina penkios Niko mašinos,-bandė įtikinti jis.
-Penkios?!-sucypiau. Pažvelgiau pro galinio vaizdo veidrodėlį. Tolumoje judėjo vos įžūrimos kelios mašinos. Paspaudžiau greičio pedalą ir kaip kulka šoviau į priekį.-Tu tuo tikras?
-Taip. Man pranešė apie penkias. O ką?-iš balso sprendžiau, jog susiraukė.
-Mačiau tik tris,-sušnibždėjau. -Kur likusios???
-Velnias. Nyk iš ten greičiau!-mano nerimas persidavė ir jam.
Spaudžiau pedalą iki dugno, tačiau man vis atrodė per lėtai. Reikės gauti greitesnę mašiną…