-Man karamelinių,-tariau Lukui, savo broliui, perkančiam ledus.
-Tai bent naujieną pasakei,-nusišaipė jis. Karameliniai ledai mano mėgstamiausi.
Nusijuokiau. Po akimirkos mudu jau žygiavome ramiu Brockwell park takeliu mėgaudamiesi šiuo dievišku ledų skoniu. Šiandien, kaip tyčia, parke žmonių beveik nėra.Visa erdvė skirta tik mudviem.
-Ryt norėčiau tave supažindinti su savo vaikinu,-pasakiau aš.
-Seniai laikas,-nusijuokė. -Manąją Meri tu jau seniai pažįsti.
-Nagi, nagi, nagi… Ir ką mes čia matom?-išgirdau balsą už nugaros. Nors ir neatpažinau jo, buvo akivaizdu, kad jis kreipėsi į mudu. Lukas ir aš vienu metu atsisukome.
Aiktelėjau. Žmogus, kurio balsas dar prieš sekundę kreipėsi į mus, laikė nutaikęs į mane ginklą. Tą, iš pažiūros jauną vaikiną ,mačiau pirmą kartą. Nors ginklas buvo nutaikytas į mane, jo šaltos, pilkos akys gręžte gręžė mano brolį.
-Gyvybė už gyvybę, brol,-ir tą akimirką jis nuspaudė gaiduką. Užsimerkiau. Jaučiau, kaip brolis pašoko ir nubloškė mane ant žemės. Pargriuvusi jaučiau tik dilkčiojančius delnus, kuriais bandžiau suminkštinti kritimą. Nieko daugiau. Vadinasi, į mane nepataikė. Išgastingomis akimis atsimerkiau ir dar spėjau pamatyti kaip brolis, paprastai stovįs tiesus ir ryžtingas, susmunka susiėmęs už krūtinės.

Patiko (29)

� is įrašas įdėtas Ketvirtadienis 9. Vasaris 2012 ir priskirtas temoms 18:38 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.