Prabundu nuo garsiai skambančio mobilaus. Užsimiegojusi žvilgteliu į prieblandoje vos matomą laikrodį. 2.25 val. Tamsoje apgraibom susirandu ant spintelės gulintį telefoną.
-Užmušiu, kad ir kaip svarbu tai būtų,-sušnypščiau į ragelį net nepažiūrėjusi kas skambina.
-Pirma pati išlik gyva, o tik tada grasink. Tave susekė. Turi dešimt minučių dingti,-nuskambėjo susirūpinęs Doso balsas.

-Shit!-pašokau iš lovos ir uždegusi naktinę lempelę pradėjau dairytis savo kuprinės.-Aš nebeturiu kur slėptis! Per mažai laiko prabėgo - nespėjau dar nieko kito susirasti!-suaimanavau. Šiam bute aš dar tik dvi dienos, o kažkas mane jau išdavė!

-Lauksiu pas save,-pasakė jis. Pagaliau radau kuprinę - ji buvo pakišta po lova. Tikėjausi, kad jos taip greitai neprireiks… Prišokau prie spintos ir pradėjau į kuprinę bet kaip mesti rūbus.
-Oky. Susitiksim ten.
-Ir… pasistenk būt greitesnė už juos.
-Juk žinai, kad aš greičiausia,-nusijuokiau.-Kitaip manęs šiam pasauly jau seniai nebebūtų.
Padėjau ragelį ir, baigusi kamuotis su rūbais, nubėgau į vonią. Griebiau visus po ranka pasitaikiusius daiktus ir mečiau į kuprinę. Na štai - su daiktais baigta.
Nors buvau tik su senom, nutrintom sportinėm kelnėm ir plonyte palaidinuke, nebuvo kada persirenginėti.    Apsiaviau sportbačius, raištelius sukišdama į vidų ir užsimečiau juodą odinę striukę. Griebiau kuprinę, pasiėmiau mašinos raktelius ir telefoną, vis dar gulintį ant lovos, ir išbėgau pro duris.
Kiek laiko man dar liko? Penkios minutės? O gal mažiau? Kad ir koks bebūtų buvęs atsakymas privalėjau skubėti. Išėjusi iš laiptinės pradėjau bėgti - mano automobilis stovėjo šios gatvės gale.
Tie patys, tūkstantį kartų matyti rajono vaizdai, dabar iškreipti baimės atspalvių. Matyt, buvo klaida atsikraustyti į gimtąjį rajoną. Brikstoną. Čia aš augau ir, nors tuo nelabai norisi tikėti, kažkas mane atpažino. Ir įskundė.
Suknisti žmonės. Jie melą priima už gryniausią pinigą ir netiki, kai sakai tiesą. Jų nieko nematančiose, apsiblaususiose akyse aš - šaltakraujė žudikė. O tas, kuris iš tiesų prieš metus nužudė mano brolį - didvyris. Net tėvai tada manimi netikėjo. Tad man beliko bėgti. Nuo policijos. Nuo tikrojo žudiko…
Tačiau Dosas - visai kas kita. Jis buvo geriausias mano brolio draugas. Jis vienintelis patikėjo manimi, vienintelis palaikė mane sunkiu metu. Jis man labai daug padėjo…
Jau mačiau garažą, kuriame stovėjo mano mašina. Pribėgusi prie vartų drebančiom rankom bandžiau atrakinti spyną. Pavyko greitai, tačiau ne iš pirmo karto. Atidariusi šiuos nelemtus vartus įšokau į savo mašiną. Atbula išvažiavau ir, nepasivarginusi uždaryti, nurūkau gatve.
Mašinytė mano neprasta ir, švelniai tariant, išsiskyrė iš kitų. Raudona, 2008 metų Lamborghini Gallardo.        Galinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu be šviesų važiuojančias tris mašinas, pranašaujančias mirtį.
Padidinau greitį ir tam, kad numalšinčiau kylančią paniką, prisiminiau kaip viskas prasidėjo…

-Man karamelinių,-tariau Lukui, savo broliui, perkančiam ledus.
-Tai bent naujieną pasakei,-nusišaipė jis. Karameliniai ledai mano mėgstamiausi.
Nusijuokiau. Po akimirkos mudu jau žygiavome ramiu Brockwell park takeliu mėgaudamiesi šiuo dievišku ledų skoniu. Šiandien, kaip tyčia, parke žmonių beveik nėra.Visa erdvė skirta tik mudviem.
-Ryt norėčiau tave supažindinti su savo vaikinu,-pasakiau aš.
-Seniai laikas,-nusijuokė. -Manąją Meri tu jau seniai pažįsti.
-Nagi, nagi, nagi… Ir ką mes čia matom?-išgirdau balsą už nugaros. Nors ir neatpažinau jo, buvo akivaizdu, kad jis kreipėsi į mudu. Lukas ir aš vienu metu atsisukome.
Aiktelėjau. Žmogus, kurio balsas dar prieš sekundę kreipėsi į mus, laikė nutaikęs į mane ginklą. Tą, iš pažiūros jauną vaikiną ,mačiau pirmą kartą. Nors ginklas buvo nutaikytas į mane, jo šaltos, pilkos akys gręžte gręžė mano brolį.
-Gyvybė už gyvybę, brol,-ir tą akimirką jis nuspaudė gaiduką. Užsimerkiau. Jaučiau, kaip brolis pašoko ir nubloškė mane ant žemės. Pargriuvusi jaučiau tik dilkčiojančius delnus, kuriais bandžiau suminkštinti kritimą. Nieko daugiau. Vadinasi, į mane nepataikė. Išgastingomis akimis atsimerkiau ir dar spėjau pamatyti kaip brolis, paprastai stovįs tiesus ir ryžtingas, susmunka susiėmęs už krūtinės.

Toliau nieko nebepamenu. Žinau tik teoriškai, kad tol, kol buvau tam tikroje šoko būsenoje, ginklas buvo nuvalytas ir ant jo uždėta mano ranka. Tada dar nesuvokiau ką jie daro, nes prieš akis vis iš naujo ir iš naujo iškildavo susmunkančio brolio vaizdas. Aš buvau „pakišta”.
Žinoma, jau po minutės subėgo žmonės, girdėję šuvį, tačiau jie rado tik mane, klupančią prie negyvo brolio ir laikančią ginklą. Taip ir buvo paaiškinta mano tėvams. Kai atgavau amą, jau buvo per vėlu juos įtikinti, jog tai padariau ne aš ir kad jie privalo surasti tikrąjį žudiką.
Visa tai įvyko kai Lukui buvo aštuoniolika, o man - penkiolika. Beveik lygiai prieš metus.
Dabar jau žinau, kad to traumos vardas Nikas.
Dar nespėjus išriedėti ašaroms, užgniaužiau visus jausmus. Šiame žiauriame, negailestingame pasaulyje jiems nėra vietos.
Lėkiau visu greičiu ir mašinų už nugaros jau beveik nebesimatė. Liko tik trys maži taškeliai ties horizontu.    Važiavau keliu Londonas - Liverpulis. Mašinų buvo tik viena kita, tad galėjau gerokai viršyti greitį, nors šįkart ne dėl savo malonumo, kaip paprastai tai darydavau.
Suskambo mano telefonas. Nuo tokio netikėto garso krūptelėjau. Nenukreipdama akių nuo kelio susiradau jį gulintį ant gretimos sėdynės.

-Klausau,- atsiliepiau virpančiu balsu. Ir vėl nepažiūrėjau kas skambina. Tai jau tampa įpročiu.
-Tu kur?-lengviau atsikviepė Dosas.
-Pusiaukelėj,-atsidusau.-Spėjau kaip tik laiku. Būčiau nors minutę uždelsusi ir jie būtų radę mane namuose… Grobis ant lėkštutės.
-Ačiū Dievui,-sumurmėjo jis sau.-Jai pavyko,-pasakė kažkam kitam.
-Ėj, kas ten su tavim?-sutrikau. Be Doso aš daugiau nieko nepažįstu, o ką jau kalbėti apie pasitikėjimą.
-Na, kai man paskambino žmonės, stebėję Niką, mano namuose vakarėlis buvo tik įsibegėjęs.
-Tada negaliu pas tave rodytis,-susinervinusi netyčia kiek stipriau spustelėjau greičio pedalą ir mašina suurzgė. Išsigandau, kad jos nesuvaldysiu, tad beveik visai sustojau ir iš inercijos vos riedėjau tuščia autostrada.
Tiesiog puiku. Mane vejasi trys išprotėję maniakai, važiuoju į miestą, kurio kelių deramai nepažįstu ir be viso šito dar neturiu kur apsistoti!
-Čia liko tik keli žmonės. Mano artimiausi draugai. Jie tavęs neišduos,-pasakė ir kaip patvirtindami jo žodžius pora žmonių garsiai, kad ir aš girdėčiau, tai patvirtino.
-Tu juk žinai, kad aš nemoku pasitikėti svetimais žmonėmis,-tariau. Mintyse jau perkratinėjau visus žinomus viešbučius tame mieste.
-Lygiai taip pat tu žinai, kad neturi kur daugiau eiti ir tau ant kulnų mina penkios Niko mašinos,-bandė įtikinti jis.
-Penkios?!-sucypiau. Pažvelgiau pro galinio vaizdo veidrodėlį. Tolumoje judėjo vos įžūrimos kelios mašinos. Paspaudžiau greičio pedalą ir kaip kulka šoviau į priekį.-Tu tuo tikras?
-Taip. Man pranešė apie penkias. O ką?-iš balso sprendžiau, jog susiraukė.
-Mačiau tik tris,-sušnibždėjau. -Kur likusios???
-Velnias. Nyk iš ten greičiau!-mano nerimas persidavė ir jam.
Spaudžiau pedalą iki dugno, tačiau man vis atrodė per lėtai. Reikės gauti greitesnę mašiną…

Patiko (31)

� is įrašas įdėtas Ketvirtadienis 9. Vasaris 2012 ir priskirtas temoms 18:45 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.